Lietuvos rinktinės žaidėjų išpažintys: 9. J.Valančiūnas

J.Valančiūnas.  M.Kulbis

Šūkis „Mes už Lietuvą!“ jau dvidešimt metų lydi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Kiekvieną vasarą jis aidi Druskininkų ir Palangos pušynuose po fizinio parengimo pratybų. Po kiekvienos treniruotės Klaipėdos, Kauno ar Vilniaus salėse jį kartoja būrys naujam krepšinio mūšiui besiruošiančių tvirčiausių šalies dvimetrinių vyrų. Šis šūkis suvienija ne tik skirtinguose šalies miestuose gimusius ar „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ aprangą vilkinčius krepšininkus, bet ir tris milijonus lietuvių. Prieš Europos čempionatą Lietuvos rinktinės vyrai pirmąsyk atskleidė, ką jiems asmeniškai reiškia bendras visų pažadas „Mes už Lietuvą!“. Šiandien - žodis Jonui Valančiūnui.

Šaknys. Esu grynas aukštaitis. Deja, jau neturiu tarp gyvųjų nė vieno senelio. Jie buvo kilę iš Užpalių ir Vyžuonų, vėliau persikėlė į Uteną.

Mano senelio broliai buvo partizanai. 1948-aisiais per Velykas jie sugalvojo žygį. Senelio brolis Mykolas su savo draugu naktį paslapčiomis užlipo į Leliūnų bažnyčios varpinę ir ten iškėlė trispalvę. Tačiau traukdamiesi partizanai pateko į pasalą. Lementiškio kaime, kur juos tada išniekino ir sušaudė rusai, praėjusią vasarą buvo pastatytas paminklas. Kitą senelio brolį Bronių tais pačiais metais stribai nušovė Nolėnų kaime.

Mano senelis buvo partizanų ryšininkas. Močiutė dažnai pasakodavo, kaip tekdavo bėgti ir slapstytis rūsiuose, kai naktimis atvažiuodavo stribai. Sako, iš ryto atsikeli, nueini pas kaimyną, o troboj - tuščia, visi jau išvežti. Ir mamos senelis, mano prosenelis, buvo ištremtas į Irkutską.

Tikėjimas. Esu krikštytas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje.

Kai dar gyvenau Utenoje, mama beveik kiekvieną sekmadienį vesdavosi į bažnyčią. Juk ir Šventajame Rašte parašyta: sekmadienį negalima dirbti. (Juokiasi.)

Mama mane auklėjo pagal katalikų tradicijas ir mano močiutė buvo labai pamaldi. Esu tikintis. Bažnyčioje per pamokslus gali poterių nekalbėti, bet pats pabūni ir mintimis pabendrauji su Dievu.

Smagiausia šventė. Joninės. Mano geriausias draugas taip pat yra Jonas, todėl visada kartu ieškome paparčio žiedo. Švęsdami stengiamės išbandyti visas liaudies tradicijas. Ir per laužą bandėme šokti, ir daug ką dar darėme, kad Jonines tikrai linksmai prisimintume.

Per šių metų šventę šešiese buvome JAV. Šią vasarą gavau didžiausią dovaną Joninių proga (NBA naujokų birža, kai „Toronto Raptors“ J.Valančiūną pasirinko 4-uoju šaukimu, vyko būtent Joninių naktį. - Red.).

Gražiausia Lietuvos vieta. Sirutėnų ežeras. Kai buvau mažas, nuolat važiuodavau į kaimą pas draugą. Jis gyveno prie ežero gal kokie 10 km nuo Utenos. Čia praleisdavau labai daug laiko.

Ir dabar dažnai čia važiuojame pažvejoti. Tai žiauriai didelis ežeras, kurį net valtimi būtų sunku perplaukti. Graži gamta, todėl gerai atsipalaiduoji nuvažiavęs.

Geriausias Lietuvos miestas. Utena. Savas miestas, turintis labai gerą pusiausvyrą tarp miesto rutinos ir gamtos. Čia ir tikro miesto kai kur gali paragauti, ir gamta aplinkui supa graži.

Lietuvos istorijos didvyris. Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Utenoje mūsų namai yra S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, todėl nuo mažų dienų žinojau šių lakūnų vardus. Jų skrydis per Atlantą visada skatino svajoti.

Vaikystėje teko nukeliauti ir prie Puntuko akmens, kuriame iškalti lakūnų veidai.

Bet didžiausias didvyris man yra senelis. Lietuva turi daug tokių mažai žinomų, bet tikrai mūsų kraštui nusipelniusių žmonių.

Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti. Simas Jasaitis. (Ar todėl, kad jis patartų, kaip nukabinti gražią „Olialia pupytę“?). Ne, jis pats labai gražus. (Juokiasi.)

Skaniausias lietuvių patiekalas. Cepelinai. Mamos virtus suvalgau septynis aštuonis, jeigu alkanas. Tik duok.

Lietuvos sportininko idealas. Visi tikriausiai sako - Arvydas Sabonis, todėl aš paįvairinsiu - Rimas Kurtinaitis.

Labai geras ir kitus puikiai suprantantis žmogus. Pasiekęs daug ir kaip krepšininkas, ir kaip treneris. Kai reikia - linksmas, kai reikia - piktas. „Lietuvos ryto“ komandoje teko dirbti kartu ir jis man paliko didelį įspūdį.

Lietuvos krepšinio svajonių penketas. A.Sabonis, Gintaras Einikis, Artūras Karnišovas, R.Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis.

Lietuvos daina. Liaudies daina „Tyliai leidžiasi pavargusi saulė“. Lietuvių popso nelabai klausausi.

Lietuviška prekė. Alus. „Utenos“ mėlynas. O prie alaus dar juk perki ir sūrį.  Labai patinka pelėsinis ar „Džiugas“.

Penki lietuvio charakterio bruožai. Labai sunkus klausimas, mes visi juk esame skirtingi. Yra ir širdies žmonių, kurie kai reiks, visada padės. Lietuviai ir linksmi, ir šmaikštūs, ir mėgsta pajuokauti. Dainingi. Turime tikrai daug gerų žmonių, tik, aišku, jų reikia gerai paieškoti.

Dešimt lietuviškų žodžių. Aukštaičių tarme galima? Bižokas (variklis), bratka (senelis vis sakydavo), salietra (močiutė daržus tręšdavo), ešeriokas, kašela (krepšys), bulba (bulvė), cibulis (svogūnas), pielala (pjūklas), dalgė (dalgis), kaponė (kauptukas). Kū da tau pasakyt?

Lietuvių patarlė. Draugs draugs, kol ištrauks.

Komentarai (31)

Vardas
El. paštas
Komentaras (iki 3000 simbolių)